- zurgti
- zur̃gti, -ia, -ė intr. DŽ, NdŽ 1. ūžti: Jau anksti rytą zur̃gė girnos Ds. ║ gurgti, urgzti (apie pilvą): Neėdus, pilvas zur̃gia Brb. Nerijęs, pilvas zur̃gia Drsk. Kai tu dirbsi, jeigu pilvas zur̃gia, maršus varo Jd. 2. J niūniuoti. 3. Ilg, Gs, Btg, Vl, Paį tyliai verkti, verkšlenti: Vaikas zur̃gia – valgyt nori Lzd. Jį šuoj apkramtė pasiutęs, padušką paėmęs pradėjo zur̃gt Kpč. Pažiūrėk, ko ji tę tei zur̃gia, ką jai skauda Jrb. Užsimetė ant burnytės ir zur̃gia vaikas Snt. 4. J, DŽ1, Vdžg reikšti nepasitenkinimą, niurnėti, burbėti: Nešu jau, nešu, nezur̃k tiktai Skr. Atiduok jai pinigus, tegu nezur̃gia Snt. Ji zur̃gia ir zur̃gia Prn. Ką tu čia ma[n] visą laiką zurgì į ausį Rs. Tau tik zur̃gt per dienas. Mauk dirbt greičiau! Smn. Žiūrėkita, tik pareikita laiku, bo aš tuoj zurgiù Skr. Kad būtų nelindę, nezur̃gę, gal būt pastatę pensinykam kokį namą Dg. \ zurgti; suzurgti
Dictionary of the Lithuanian Language.